Apie juos ir mane
Visą gyvenimą idealizavau perfekcionistus. Man tai buvo žmonės, kurie ryžtingai imasi naujų darbų ir puikiai juos atlieka. Dažnai galvodavau, kad būtų naudinga būti perfekcioniste, nes padaryčiau kažką gero ir reikšmingo, sukurčiau kažką puikaus, priešingai, nei darau dabar. Buvau įsitikinusi, kad esu visiška priešingybė perfekcionistams- vengiu ir bijau pradėti sudėtingesnius darbus, vangiai juos atlieku, nepasitikiu savimi, savo veikloje įžvelgiu tik trūkumus.
Pamenu tą momentą, kai supratau, kad esu perfekcionistė. Patyriau klaikų nušvitimą. Pasirodo tai aš sergu tobulybės manija! Ji kasdien sunkia mano jėgas ir vargina mintis. Išties supratau, kad dėl daugumos mano problemų yra kaltas perfekcionizmas. Dabar pažvelgusi atgal į įvairius praeities epizodus, kuriuos vadinau silpnumo momentais, nusivylimu savimi, suprantu, kad tai buvo tobulumo manijos apraiškos. Turbūt kiekvienam ji pasireiškia panašiai ir tuo pačiu skirtingai.
Manau, mes visi, perfektai, norime, kad viskas ką darome būtų tobula ir nuostabu. Tačiau taip pat suvokiame, kad tobulybės pasiekti neįmanoma ir ji neegzistuoja. Štai čia aš prarandu norą kažką apskritai pradėti ir stengtis. Dėl to ilgą laiką jaučiausi apgailėtinai. Klausdavau savęs, kas man negerai!?
Tiesa ta, kad perfekcionistai kankina save kasdien. Iš esmės, jie yra ligoniai. Jie gyvena tarsi rūke- mistiškoje manijoje- kuri vegetuoja jų galvose ir yra čiūptuvais įsisiurbusi į jų gyvenimą. Aš stebiuosi, kaip mes neišprotėjam? Pakalbėjau su drauge, kuri jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir aš. Tai veikia ir perfekcionistų buitį (jie nepataisomi pedantai), ir jų maistą (kartais net atrodo kaip Obsessive Compulsive Disorder užuomazgos), ir jų išvaizdą, jų elgseną tarp žmonių, galiausiai baigiant jų daroma veikla. Ta manija niekada nepasisotina. Turbūt pilnas gyvenimo aprašymas čia net netilptų, nes perfekcionistas kiekviename žingsnyje ras, ką surikiuoti, ką nuvalyti, ką pasukti ir t.t.. Savo darbą perfektas išnarstys po kaulelį, ir vis tiek ras prie ko prikibti, ras kažkokį menkiausią trūkumą, kurį apkaltins, kaip atitolinusį jį nuo tobulybės. Toks normalus dalykas kaip klaidos, yra vienas žiauriausių perfektams. Klaidos yra nepateisinamas reiškinys..Mokykimės iš jų? Visi mes klystame? Nėra nieko tobulo? Svarbiausia tobulėti? Šios mintys yra ypatingai atgrasios ir iškart atmetamos. Tai ir yra savęs kaltinimo dėl netobulumo priežastis, o šis neretai virsta į savęs destrukciją.
Liūdna tai, kad sveiki žmonės niekada to pilnai nesupras. Dažnai jie taip pat idealizuoja perfekcionistus, o tikroji jų pusė aplinkiniams pasirodo pernelyg dramatizuota, sureikšminta, juokinga.
Tiesa, bandėm rasti perfekcionizmo pliusų. Deja, nepavyko. Parašykite, jei žinote kokių, gal aš viską nupiešiau kiek per tamsiomis spalvomis?
Pamenu tą momentą, kai supratau, kad esu perfekcionistė. Patyriau klaikų nušvitimą. Pasirodo tai aš sergu tobulybės manija! Ji kasdien sunkia mano jėgas ir vargina mintis. Išties supratau, kad dėl daugumos mano problemų yra kaltas perfekcionizmas. Dabar pažvelgusi atgal į įvairius praeities epizodus, kuriuos vadinau silpnumo momentais, nusivylimu savimi, suprantu, kad tai buvo tobulumo manijos apraiškos. Turbūt kiekvienam ji pasireiškia panašiai ir tuo pačiu skirtingai.
Manau, mes visi, perfektai, norime, kad viskas ką darome būtų tobula ir nuostabu. Tačiau taip pat suvokiame, kad tobulybės pasiekti neįmanoma ir ji neegzistuoja. Štai čia aš prarandu norą kažką apskritai pradėti ir stengtis. Dėl to ilgą laiką jaučiausi apgailėtinai. Klausdavau savęs, kas man negerai!?
Tiesa ta, kad perfekcionistai kankina save kasdien. Iš esmės, jie yra ligoniai. Jie gyvena tarsi rūke- mistiškoje manijoje- kuri vegetuoja jų galvose ir yra čiūptuvais įsisiurbusi į jų gyvenimą. Aš stebiuosi, kaip mes neišprotėjam? Pakalbėjau su drauge, kuri jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir aš. Tai veikia ir perfekcionistų buitį (jie nepataisomi pedantai), ir jų maistą (kartais net atrodo kaip Obsessive Compulsive Disorder užuomazgos), ir jų išvaizdą, jų elgseną tarp žmonių, galiausiai baigiant jų daroma veikla. Ta manija niekada nepasisotina. Turbūt pilnas gyvenimo aprašymas čia net netilptų, nes perfekcionistas kiekviename žingsnyje ras, ką surikiuoti, ką nuvalyti, ką pasukti ir t.t.. Savo darbą perfektas išnarstys po kaulelį, ir vis tiek ras prie ko prikibti, ras kažkokį menkiausią trūkumą, kurį apkaltins, kaip atitolinusį jį nuo tobulybės. Toks normalus dalykas kaip klaidos, yra vienas žiauriausių perfektams. Klaidos yra nepateisinamas reiškinys..Mokykimės iš jų? Visi mes klystame? Nėra nieko tobulo? Svarbiausia tobulėti? Šios mintys yra ypatingai atgrasios ir iškart atmetamos. Tai ir yra savęs kaltinimo dėl netobulumo priežastis, o šis neretai virsta į savęs destrukciją.
Liūdna tai, kad sveiki žmonės niekada to pilnai nesupras. Dažnai jie taip pat idealizuoja perfekcionistus, o tikroji jų pusė aplinkiniams pasirodo pernelyg dramatizuota, sureikšminta, juokinga.
Tiesa, bandėm rasti perfekcionizmo pliusų. Deja, nepavyko. Parašykite, jei žinote kokių, gal aš viską nupiešiau kiek per tamsiomis spalvomis?